- užbutis
- ùžbutis sm. (1) 1. vieta už buto, už trobos: Ùžbutė[je] buvo [dobilai], susuko menturiais, Grg. 2. gyvenamojo namo dalis, esanti už priemenės: Ùžbutį nuo kuknės skyrė butas (priemenė) Rg. Iš ùžbučio ėjo durys į daržą Rg. Dabar ji perpykus pagriebia lazdą, ale vaikinai bėga į užbutį LC1887,15.
Dictionary of the Lithuanian Language.
